Kazio Borutos požiūris į Lietuvos „nepriklausomybę“

Iš visų pusių, „sisteminių“ ir „nesisteminių“, girdintis šūksniams apie šiandieninę „Lietuvos nepriklausomybės šventę“, norėčiau pasidalinti ištrauka iš vieno mūsų literatūros klasiko rašinio.

Neabejoju, kad visi būsime girdėję apie Kazį Borutą. Tikriausiai, mokykloje būsime perskaitę jo „Baltaragio malūną“, o gal net matę šiojo kūrinio ekranizaciją, 1973 m. pasirodžiusią „Velnio nuotaką“.

Kita vertus spėju, kad palyginti retas bus girdėjęs apie Borutą kaip kairiųjų pažiūrų visuomeninį-politinį veikėją, nekeliaklupsčiavusį prieš jokią valdžią (tiek smetoninę, tiek tarybinę) bei ragavusį karčios politkalinio duonos.

Štai būtent šiam, antram ir ne tokiam žinomam, bet vis dėlto svarbiam, mūsų literatūros klasiko gyvenimo aspektui priklauso aukščiau minėta ištrauka.

O būtent, ištrauka iš 1925 m. 3-iame socialistinio jaunimo žurnalo „Aušrinė“ K. Borutos paskelbto straipsnio, skirto tai pačiai Vasario 16-ai.

Na ir ką gi rašė Boruta? Cituoju:

„Tautiškai nusidažius plunksnas Lietuvos klerikalija bei buržuazija demonstruoja kasmet savo smulkutį džiaugsmą per „nepriklausomybės“ šventę. Kelia ovacijas nesamiems tautos didvyriams, kurie neva iškovojo „nepriklausomybę“, nors tie, kurie ir galėtų savintis šitą „kovą“, šneka: „Ne dėl kunigų laisvės ir sauvalės mes „storojomės“, – J. Šliūpo žodžiai. Tiesa, maža ką būt išsistoroję mūsų XIX amžiaus pabaigos romantikai, kurie apsalę svajojo apie lietuviškus karalius, kad ne pasaulinė katastrofa, kad ne Rusų ir Vokiečių revoliucijos, vargu būt mačius Pabaltija „nepriklausomų“ valstybių. Pasaulinei buržuazijai šitos guberninės valstybės buvo reikalingos tik po Spalio revoliucijos kaipo užtvara revoliucijos bangoms į Europą. Todėl reikia abejoti: ar kartais ne daugiau tarptautinė buržuazija pasidarbavus, negu tautiška, kad būtų „nepriklausomybių“, kurios priklauso nuo piršto pamojimo prancūzų ar anglų premjero. Tačiau tas nesvarbu! Daug svarbiau pasižiūrėti, ką gera davė šitos „nepriklausomybės“ darbo liaudžiai ir proletariatui. Bet... argi buržuazijos laimėjimai ką gera duodavo darbo žmonėms? Ir buržuazijos „nepriklausomybės“ davė žmonėms: tautišką bizūną, žvalgybos kameras, vaikų elektrizavimą ir šompolus bei kalėjimus su „poetais“ viršininkais. Teisūs žodžiai kaimiečio, kada jo paklausi: „Kada geriau buvo gyvent: prie „ruskio“ ar dabar?“ Jis tik ranka numoja: „Tas pats velnias.“ Taip, tas pats. Ar ne vis tiek: ar tautiškas, ar svetimtautiškas buržujus lupa – kaip vienas, taip kitas – devynis kailius. Ar ne vis tiek, kokia buržuazija mindžioja darbo žmonių teises, trempia ir šaudo Kauno gatvėse bedarbių minias. Jeigu vis tiek, tai tokios „nepriklausomybės“ darbo liaudžiai nereikalingos, nes jos tik dar stipriau rankas surakina, dar žiauriau burnas užčiaupia...“

Kitaip tariant: toji „nepriklausomoji“, „tautinė“ Lietuvos valstybė – anaiptol ne visaliaudinė lietuvių valstybė, o tik įrankis tam tikros biznierių, žemvaldžių ir kunigų viršūnėlės rankose, atitinkamai aptarnaujanti jų klasinius interesus; tuo tarpu „nepriklausomybė“ – tik nuo tada (1917 m.) revoliucijos keliu pasukusios Rusijos, faktinės priklausomybės nuo didžiųjų Vakarų galybių, Anglijos ir Prancūzijos, kaina.

Ar tai mums, XXI amžiaus lietuviams, nieko neprimena? O turėtų! Ir netgi kaip…

Ir vis dėlto, jaunasis rašytojas regėjo tam tikrą prošvaistę, tam tikrą išeitį:

„O mūsų krašte ir visam pasauly“, – toliau rašė jis, – „graužia buržuazinę valstybę „kirminas“ ir iš pamatų verčia naudotojų tvarką darbo žmonių socialistinis judėjimas, laisvinąs kaip viso pasaulio, taip ir Lietuvos darbo liaudį iš buržuazijos verguvės. Šitas judėjimas stiprinti ir kelti – mūsų jaunųjų uždavinys, todėl skleiskime tikros Nepriklausomybės idėjas – Žmogaus ir Darbo išlaisvinimo idėjas – socializmą, kuris susprogdins buržujų „nepriklausomybių“ vergijas, kuris vietoj buržujo ir klerikalo kalėjimo padarys darbo ir laisvės valstybę. Tik tada bus tikra nepriklausomybė, kai darbo liaudis ir darbininkai nepriklausys nuo buržujų ir visų kitų naudotųjų...“*

Patinka kam ar nepatinka – bet toji išeitis gyvavo ne vien teoretikų ar jaunų idealistų svajose. Ji realiai egzistavo Tarybų Sąjungoje. Būtent jos dėka XX amžiuje išvengta fašizmo triumfo ir visiško išsigimimo. Taipogi jos dėka, ir išliko, ir vystėsi bei augo mūsų lietuvių tauta.

Bet kur gi ji, ši išeitis dabar, XXI amžiaus pasaulyje? O jos nebėra, nes mes ją atidavėme... „Už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“, – kaip sakytų kitas mūsų klasikas. Be to, prie šio trupinio, prie šio šaukšto – gavome dar vieną „nepriklausomybę“, su kuria lyginant net praeitoji atrodo lyg nekalta mergelė prieš ilgametę paleistuvę...

Žinoma, ji turi ir savų gerbėjų. Tai tegul jie ir „švenčia laisvę“... Tuo tarpu mes, likusieji, o ypačiai jauni, kuriems dar teks gyventi – susimąstykime: ar norime tokios „nepriklausomybės? Tokios tvarkos? Tokio pasaulio? Ir, jeigu nenorime – bent pamėginkime drauge sukurti jai alternatyvą. Išeitį.

Nes niekas jos nekurs, išskyrus mus pačius!

K. Voiška, 2024-02-06

* Skambėkit vėtroje, beržai / Kazys Boruta. – Vilnius: Vaga, 1975. – pp. 360-362.